2008 m. spalio 24 d., penktadienis

ką pasakoja mano tėčio vaikystės nuotrauka?

Šiais laikais fotografuotis yra įprastas veiksmas. Nuotraukų turime mes daug ir įvairiausių. Bet ar kada žiūrėjote
senas fotografijas? Jos nespalvotos, kai kurios nublukusios, bet šiltos ir mielos.
Šiuo metu prieš mane guli sena tėčio nuotrauka. Vasara, kai buvau pas močiutė kaime, šniukštinėdama po visokius senus daiktus radau permatomą maišelį su nuotraukomis. Susiradau vietelę, kur galėčiau prisėsti, pasidėjau ant kelių nuotraukas ir po vienas jas žiūrinėjau. Jauna močiutė, senelis, tėtis.. Šios nuotraukos išsaugojo mieliausias gyvenimo akimirkas. Išsirinkau kelias man labiausiai patikusias, ir štai dabar viena iš jų prieš mano akis.
Nuotraukoje stovi mano tėtis, jam ketveri metukai. Jau pageltęs popierius sako, kad tai buvo taip seniai. O ir tėtis dabar visai nepanašus į nuotraukoje stovintį berniuką.Tvirtos , dar trumpos kojytės įsirėmusios į verandos grindinį, lyg sakytų:''Aš stiprus''. Baltis batukai, kurių tikrai dabar nerastume parduotuvėse. Nuotraukoje tėtis vilki kostiumėlį. Tamsus megztukas ir šortukai iki kelių. Iš po megztuko išlenda baltų marškinėlių apykaklė. Pasipuošęs berniukas savo mažose, gležnose rankutėse laiko gėlę. Atrodo, lyg ji būtų dirbtinė. suėmęs ją už vienintelio lapelio. Stiebas ir žiedas nusvirę į apačią. Tėčio veidelis panašus į angelo. Suglaustos lupos, truputį šypsosi. Akutės tamsios, gilios. Atrodo, kad vaikas kažkuo susirūpinęs, gal jam nepatinka, kad jį fotografuoja. Trumpi šviesūs plaukai. lyg žvilga, ir taip norėtųsi dabar paglostyti galvą šiam mažam berniukui.
Kalbinau tėtį, kad papasakotų apie šią fotografiją. Tėtis sakė, kad nelabai ką pamena, tačiau vos tik paklausus jis liūdnu balsu atsakė, kad tuo metu jo tėtis dar buvo gyvas. Turbūt jam tai ryškiausias ir reikšmingiausias prisiminimas.Visą kitą jam yra papasakojusi jo mama, mano močiutė. Tą dieną visa šeima:mano senelis, močiutė, tėtis ir vyresnysis brolis - vyko į bažnyčią. Tokia išvyka pasitaikydavo dažnai. Tačiau tik vieną kartą buvo įamžinta. Pasipuošusiam mano tėčiui liepė atsistoti prie verandos durų ir nusišypsoti. Iš rankų jis nepaleido tos dirbtinės gėlės. Dar ir dabar yra tie laiptai, durys, kurios primena apie nuotrauką ir apie daugiau šaunių ir smagių vaikystės išdaigų, nuotykių, tik gaila, kad tos akimirkos nėra išsaugotos fotografijose.
Dabar nuotraukoje stovintis berniukas turi šeimą, dvi jaunas dukras, žmoną. Praėjo jau keturiasdešimt metų. Mažojo berniuko nesulyginsi su aukštu, plačių pečių tamsiaplaukiu vyru. O tai juk tas pats žmogus. visi augame, keičiamės, tik nuotraukose išliksime jauni ir gražūs. Jos taip pat pagels albumuose ir po daugelio metų vartysime su savo vaikais ar anūkai ir sakysime:'' Tai buvo taip seniai, pažiūrėk, aš buvau tokia graži''.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą