Šeimos pietūs

ohh, aš tokia prisivalgiusi, ir taip miego noriu. mat miegojau tik 4 valandas kažkur.

važiavome šiandien į mišias užpirktas už močiutę. buvau labai nustebusi, kad tokiame mažame miestelyje esanti bažnyčia buvo pilnut pilnutelė. dar netgi vaidinimas buvo vaikų. gražu ir jauku. ir kunigas toks jaunas ir juokingas, pats toks sedėjo ir šypsojosi. o aš kaip nuodemingoji mergelę stebėjau "klaupčiuką", nežinau kaip lietuviškai išsireikšti. ir jis visai ne koks senis, duočiau kokius 22 metus. juokavau mamai, kad eisiu numeriuko paprašyti, kai komuniją dalins.

nepykit, aš nuodėminga, tikrai.

na va, o grįžę buvom išalkę, tai Ineta sugalvojo šeimai padaryti staigmeną ir kažką pagaminti. ( negaminau nieko nuo tada kai grįžau iš Kauno, ten kažkaip jau prisigaminau, tai grįžusi šį darbą palikau mamai)

gaminau saldžiarūgštę vištieną su daržovėmis.

ir gavosi laaabai skaniai, kad ir biški nukrypus nuo tikslaus recepto. jei kam bus įdomu, galėsiu jį parašyti

jau įsivaizduoju, kaip bendrabutyje gaminsiu ir visas aukštas kvepės. ha ha

tai va , dabar laukiu tuko, eisim į kiemą, o po to turbūt truputi numigti, na nes kažkaip sunku būti išbūti visą dieną nemiegojusi, kai atsikeli 8h ryto.

šilto ir jaukaus sekmadienio vakaro, ir nesvarbu, kad už lango balta.

kadangi pastarosiomis dienomis, o gal net reikėtų sakyti savaitėmis, truputi naktinėju, pagalvojau, kad galiu sau leisti parašyti kažką.

su Naujais metais nebesveikinsiu, nes ir taip jau visi prisveikino Jus.

gyvenam toliau.

šventės praėjo greitai ir be didelių džiaugsmingų nuotaikų.

sesija taip pat praėjo, normaliai, bet stipendijos negausiu, tad teks pavasarį neblogai susiveržti diržus. ir ta proga mesti rukyti, nes tos lazdelės tikrai siurbia pinigus smarkiai.

reziumuojant praėjusius metus, tai turbūt buvo patys permainingiausi metai mano gyvenime. ko norėt, kai pagaliau išsikraustai iš tėvų namų ir išplaukti į platųjį pasaulį. pasirodo gyvenimas verda ir už mano kambario sienų. ir viskas ten labai gerai.

džiaugiuosi, kad nebe tiek galvoju apie viską. nes prieš Naujuosius tiesiog galva plyšo nuo minčių, ir jos vis ėjo ėjo ėjo.

močiutės mirtis, sesija, stipendija, žeminimasis, ir t.t.

nepratusi aš prie tokio minčių srauto.

dabar geriau, tikrai.

deja turėsiu namuose būti iki sausio mėnesio pabaigos. su mielu noru grįžčiau į savo bendrabučio kambariuką.

he, nepasidariau jokio pažadų sąrašo kitiems metams, kaip daugelis daro niekada to nedariau ir nedarysiu, nes žinau, kad to neištesėsiu.

ir šiaip, gyvenu šia diena

taip gyvenu.gerai

vis galvoju, kad reikėtų atgaivinti šį blog'ą ir pradėti vėl rašyti dažniau. bet yra tokia bėda, kad atrodo turiu daug ką pasakyti ir pasakyti, bet kai reikia pradėti rašyti, tai sekasi gana sunkiai. delioju neaiškius sakinius ir kalbu abstrakčiai, neaiškiai.

ta proga, kad vis dar miego nenoriu, kad parašysiu ilgesnį įrašą.

tai va. jau 3 mėnesiai kaip esu studentė ir gyvenu ne savo namuose. ilgą laiką maniau, kad turbūt niekur neišeisiu iš savo kambario ir gyvensiu visada pas tėvus, neįsivaizdavau savo gyvenimo toliau už savo kambario durų. ir žinokit, aš galiu išgyventi viena. na gal ne visai viena, nes

bendrabutyje gyvena daug žmonių, bet tarkim, kad viena, nes tai reiškia gyvenimą be tėvų.

ir tas gyvenimas yra geras. gera, kai niekas tau prieš išeinant neklausia

kur eisi, su kuo eisi, ką veiksi, kada grįši. šitas dalykas yra labai smagus. kai grįžtu į namus, sulaukiu tokių klausimų ( atrodo gi normalus, kad mama paklausia, kur eisiu), bet aš labai susinervinu ir sakau: " o kodėl man neskambini į Kauną ir neklausinėji kur esu, kur einu, ką veikiu?"

man atrodo, po kiek laiko, aš tiesiog lauksiu tokio klausimo, bet dabar kol kas.

studijos.

hm. kaip čia pasakius. nepasakyčiau, kad viskas labai įdomu, bet tai juk natūralu, negali būti viskas įdomu. yra tik vos pora paskaitų, kurias galiu išsedėti nenusižiovojausi ir nesimustydama kėdėje. ir tiesa pasakius, visai nejaučiu savo specialybės. ja paliečiu tik tada kai papildomai einu į seminarus ta tema pvz: "Socialinė reklama" arba susitikimas su reklamos firmos vadovu. va tie dalykai tikrai įdomu. ir dar man patinka VDU, bet turbūt tokius dalykus daro ir kiti unive

rsitetai, veda paskaitas papildomas apie Lietuvos ekonomiką, laiko valdymą ar susitikimus su įžymiais žmonėmis tokiais kaip Rokas Žilinskas, Svederkytė, Maldeikienė, Šveicarijos Garbės konsulu. tokia dalykai kažkaip kitaip praplečia akiratį. ir taip yra labai smagu !

Gyvenimas bendrabutyje.

jis yra pakankamai ramus, didelių 'prikolų' nebuvo, nebent tai, kad viena mergina priš**o nesavo tualete ant grindų, beerpong'o, šokių rūkomajame ( baleto ir breakdance), gąsdinimų su kojine ant galvos ir dar visokių kitokių smulkmenų, kurių net neprisimenu šiuo metu.

kambariokės galima sakyti neturiu. ji būna tik pirmadieniais ir ketvirtadieniais. gyvenu viena. naktį ir ryte. nes kitu metu retai kada būnu viena, vis kažkas sėdi, arba aš kur nors sėdžiu.

kambarys maniškis yra toks

daug kas mūsų bendrabutį vadina ligonine. net bijo eiti per koridorių ir garsiai šnekėti, nes mano, kad ką nors pažadins. ramu, dažniausiai.

galėčiau rašyti ir rašyti, bet manau šiam kartui užteks, ir tai čia yra vau, kad tiek parašiau.

tai vat, Ineta turbūt jau eis gulti.

rytoj neisiu į paskaitą, išsimiegosiu ir atsikėlusi su drauge eisim gerti rytinės kavos su cigarete. rytinis ,laisvos dienos, ritualas mūsų.

o taip, ir Gruodį manęs laukia sesija, egzaminas po gimtadienio ir visas Sausis atostogų.

taip gyvenu. gerai.

namo grįžti gera

tikrai taip.

kad ir dabar va guliu su kompiuteriu lovoje ir ką jūs man.

vien dėl savos lovos verta grįžti.

žinoma ir pasiilgstu žmonių, kuriuos jau pažįstu jau seniau. nes bendrauti vien su žmonėmis, kuriuos pažįstu tik pora mėnesių kartais slegia.

nors šiaip aš tikrai nesiskundžiu, turiu tikrai gerų žmonių ratą aplink save Kaune ir man ten patinka.

bet gi žinot, seni draugai lieka senais draugais, su kuriais miela susitikti.

kaip visada norėčiau pasakyti daugiau, bet daug ką nutyliu, pasilieku sau.

KLAUSAU.

gulėti savoje lovoje po trijų savaičių nebuvimo namuose yra pasaka !